1 Makabiejų 5

₁Sužinoję, kad aukuras atstatytas ir šventovė peršventinta, kaip buvo anksčiau, kaimynai pagonys labai įpyko ₂ir nutarė sunaikinti tarp jų gyvenusius Jokūbo palikuonis. Jie pradėjo žudyti ir persekioti mūsų žmones. ₃Tada Judas užpuolė Ezavo palikuonis prie Akrabatenės Idumėjoje, nes jie rengė pasalas Izraeliui. Mūšį jiems visiškai pralaimėjus, pažemino juos ir apiplėšė. ₄Jis atsiminė ir Bajano palikuonių padarytus nedorus darbus. Mat jie kėlė grėsmę ir spendė pinkles mūsų žmonėms savo pasalomis prie kelių. ₅Privertęs juos subėgti į savo bokštus, jis apgulė juos ir pareiškęs juos esant skirtus sunaikinti, sudegino bokštus su visais juose buvusiais žmonėmis. ₆Po to, pakilęs žygiui prieš Amoną, Judas susidūrė su stipria ir didele kariuomene, kurios vadas buvo Timotiejus. ₇Su jais kovojo daug mūšių, nugalėjo ir išblaškė. ₈Paėmęs Jazerą ir jam pavaldžias gyvenvietes, jis sugrįžo į Judėją.

₉Gileade pagonys susibūrė prieš izraelitus, gyvenusius jų žemėje, norėdami juos sunaikinti. Tačiau tie subėgo į Datemos tvirtovę ₁₀ir nusiuntė Judui bei jo broliams tokį laišką:

„Pagonys iš visų pusių susibūrė, norėdami mus sunaikinti. ₁₁Jie rengiasi ateiti ir paimti tvirtovę, į kurią esame subėgę. Timotiejus vadovauja jų pajėgoms. ₁₂Tad tučtuojau ateikite ir išgelbėkite mus iš jų rankų, nes daugel iš mūsų yra žuvę. ₁₃Visi mūsų tautiečiai, gyvenę Tobijos krašte, išžudyti. Priešai paėmė jų žmonas ir vaikus. Jie pasigrobė jų mantą ir nužudė ten apie tūkstantį vyrų“.

₁₄Dar tebeskaitant tą laišką, štai ir kiti pasiuntiniai perplėštais drabužiais atėjo iš Galilėjos, atnešdami panašią žinią, ₁₅sakydami: „Ptolemaidės, Tyro ir Sidono gyventojai susibūrė prieš mus su visa pagonių Galilėja, kad mus sunaikintų!“ ₁₆Tai išgirdę, Judas ir žmonės sušaukė didžiąją sueigą nutarti, kaip padėti savo tautiečiams, kuriems grėsė didelis pavojus ir kurie buvo priešų užpulti. ₁₇Judas tarė savo broliui Simonui: „Pasirink vyrų ir žygiuok gelbėti brolių Galilėjoje. Mudu su broliu Jehonatanu žygiuosime į Gileadą“. ₁₈Judėjoje jis paliko Zacharijo sūnų Juozapą ir Azariją vadovauti tautai ir su likusia kariuomene ją ginti. ₁₉„Būkite atsakingi už šią tautą, – įsakė jiems, – bet su pagonimis nekovokite, kol mes nesugrįšime“. ₂₀Tada trys tūkstančiai vyrų buvo paskirti žygiuoti su Simonu į Galilėją, o Judui – aštuoni tūkstančiai žygiuoti į Gileadą.

₂₁Simonas nužygiavo į Galilėją ir kovojo daug mūšių su pagonimis, ir jie buvo jo akyse sutriuškinti. ₂₂Vijosi juos iki Ptolemaidės vartų, nukaudamas ne mažiau kaip tris tūkstančius pagonių ir paimdamas jų grobį. ₂₃Pasiėmęs Galilėjos ir Arbatos žydus drauge su žmonomis ir vaikais bei visa nuosavybe, su dideliu džiaugsmu parvedė juos į Judėją.

₂₄Tuo tarpu Judas Makabiejus ir jo brolis Jehonatanas, persikėlę per Jordaną, žygiavo tris dienas per dykumą. ₂₅Sutikti nabatėjai juos priėmė taikiai ir papasakojo visa, kas buvo atsitikę jų tautiečiams Gileade. ₂₆„Daugelis jų, – sakė jie, – įkalinti Bosoroje, Alemoje ir Chasfe, Makede ir Karnaimuose“, – tai vis dideli ir įtvirtinti miestai, – ₂₇„o kai kurie įkalinti kituose Gileado miestuose. Priešas rengiasi rytoj pulti tvirtoves, paimti ir sunaikinti tuos žmones per vieną dieną“.

₂₈Tada Judas, staiga pakeitęs kryptį, su savo kariuomene nužygiavo dykumos keliu į Bosorą ir paėmė miestą. Išžudęs kalaviju visus vyriškius, jis paėmė grobį ir miestą sudegino. ₂₉Iš tos vietos kariuomenę išvedė nakčia. Jie žygiavo keliu Datemos tvirtovės link. ₃₀Aušros šviesoje žvalgydamiesi jie pamatė prieš save didžiulę kariuomenę, iš tikrųjų gaują be skaičiaus, statančią kopėčias bei apgulos priemones tvirtovei paimti ir kovojančią su gynėjais. ₃₁Judas matė, kad puolimas jau buvo prasidėjęs. Trimitų ir šauksmų lydimas, mūšio triukšmas kilo iš miesto į dangų. ₃₂Savo kariuomenės vyrams Judas tarė: „Šiandien kovokite už savo brolius!“

₃₃Padalijęs juos į tris būrius, jis puolė priešą iš užpakalio, gaudžiant trimitams ir aidint maldos žodžiams. ₃₄Kai Timotiejaus kariai suvokė, kad tai buvo Makabiejus, jie pradėjo bėgti. Judas ištiko juos triuškinančiu smūgiu; iš jų žuvo ne mažiau kaip aštuoni tūkstančiai.

₃₅Po to jis pasuko Alemos link ir užpuolęs paėmė ją, išžudė visus vyriškius, apiplėšė ir sudegino. ₃₆Iš ten jie tęsė žygį ir paėmė Chasfą, Makedą, Bosorą ir kitus Gileado miestus.

₃₇Po šių įvykių Timotiejus subūrė kitą kariuomenę ir pasistatė stovyklą priešais Rafoną, kitoje upės vagos pusėje. ₃₈Judas pasiuntė vyrus išžvalgyti stovyklos, ir jam buvo pranešta: „Visi aplink mus gyvenantys pagonys pas jį suėję. Labai didelė kariuomenė! ₃₉Be to, jie turi pasisamdę į pagalbą arabų. Jų stovykla yra anapus upės. Jie pasirengę žygiuoti ir kovoti su tavimi“. Judas išžygiavo jų pulti.

₄₀Judui ir jo kariuomenei artinantis prie upės tėkmės, Timotiejus savo pajėgų pareigūnams tarė: „Jeigu jis persikels į mūsų pusę pirmas, mes nepajėgsime jam pasipriešinti. Jis tikrai mus nugalės. ₄₁Bet jeigu jis bijos ir statysis stovyklą ant kito upės kranto, mes persikelsime į jo pusę ir nugalėsime“.

₄₂Bet Judas, priėjęs prie upės tėkmės, pastatė kariuomenės pareigūnus šalia ir įsakė: „Neleiskite nė vienam statytis palapinės. Visi turi eiti į mūšį!“ ₄₃Tada pats ėjo pirmas per upę priešo pulti, ir visa kariuomenė sekė iš paskos. Jie nugalėjo visus pagonis. Šie metė ginklus ir subėgo į Karnaimų šventovės aptvarą. ₄₄Paėmę tą miestą, jie sudegino šventovės aptvarą su visais viduje buvusiais žmonėmis. Taigi Karnaimai buvo paimti, ir priešas nebegalėjo daugiau Judui priešintis.

₄₅Po to Judas surinko visus izraelitus, nuo mažiausio iki didžiausio, gyvenusius Gileade, su žmonomis ir vaikais bei manta, didžiulę minią žmonių, eiti į Judo kraštą. ₄₆Jie pasiekė Efroną. Tai buvo didelis ir stipriai įtvirtintas miestas ant kelio. Jiems buvo neįmanoma jo apeiti nei iš dešinės, nei iš kairės. Reikėjo būtinai eiti per jį. ₄₇Bet miesto gyventojai atsisakė leisti pereiti ir užvertė vartus akmenimis. ₄₈Tada Judas nusiuntė jiems draugišką žodį: „Mes norime pereiti jūsų žemę, kad pasiektume savo kraštą. Niekas jums žalos nedarys; mes tik pėsti pereisime“. Bet vartų atidaryti jie nesutiko.

₄₉Tada Judas įsakė paskelbti stovykloje, kad kiekvienas pultų ties ta vieta, kurioje buvo. ₅₀Kariai užėmė savo vietas. Judas puolė miestą visą dieną bei visą naktį, ir miestas buvo atiduotas jam į rankas. ₅₁Išžudęs visus vyriškius, sugriovė miestą iki pamatų ir apiplėšė. Po to perėjo per miesto aikštę žuvusiųjų lavonais.

₅₂Perėję Jordaną, jie nuėjo į didžiąją lygumą priešais Bet Šeaną. ₅₃Judas rūpinosi atsilikėliais, drąsindamas žmones visą kelią, kol jie pasiekė Judėją. ₅₄Užkopę į Siono kalną, su džiaugsmu ir linksmybe jie atnašavo deginamąsias aukas, nes buvo saugiai sugrįžę. Nė vienas jų nežuvo.

₅₅Tuo metu, kai Judas ir Jehonatanas buvo Gileade, o jo brolis Simonas – Galilėjoje prie Ptolemaidės, ₅₆Zacharijo sūnus Juozapas ir Azarija, vadovavę kariuomenei, išgirdo apie jų žygdarbius ir didvyrišką karą. ₅₇Jie sakė: „Pasižymėkime ir mes, žygiuodami ir kovodami su pagonimis, esančiais visur aplinkui“.

₅₈Tad davę įsakymą su jais buvusiai kariuomenei, jie leidosi į žygį Jabnės link. ₅₉Bet Gorgijas ir jo vyrai išėjo iš miesto ir stojo į mūšį. ₆₀Juozapas ir Azarija buvo sumušti ir nuvyti iki pat Judėjos ribų. Tą dieną žuvo apie du tūkstančiai izraelitų. ₆₁Taigi juos ištiko didelis pralaimėjimas nes manydami padarysią žygdarbį jie nepaklausė Judo ir jo brolių. ₆₂Jie net nepriklausė šeimai tų vyrų, kuriems buvo patikėta įvykdyti Izraelio išgelbėjimą.

₆₃Narsuolis Judas ir jo broliai buvo labai gerbiami visame Izraelyje ir visų pagonių, kur tik buvo girdėti jų vardai. ₆₄Žmonės sveikindami spietėsi prie jų.

₆₅Judas ir jo broliai leidosi į žygį prieš Ezavo palikuonis pietų krašte. Jis paėmė Hebroną ir jam pavaldžias gyvenvietes, sunaikino įtvirtinimus ir sudegino jį supančius bokštus. ₆₆Iš ten leidosi į filistinų žemę ir perėjo Marešą. ₆₇Tarp kritusių tos dienos mūšyje buvo keletas kunigų, neapgalvotai išėjusių kovoti, nes norėjo pasižymėti. ₆₈Judas po to pasuko prieš Azotą, priklausiusį filistinams. Išvartęs jų aukurus, sudeginęs dievų statulas ir apiplėšęs miestus, jis pasitraukė į Judo kraštą.